LT
EN
Doc. Algimanto Šimkaus vidaus ir endokrininių ligų klinika „Therapia scientifica“
Apie centrą
Paslaugos
Gydytojai
Straipsniai
Draugai
ES Parama
Kontaktai
(8 37) 311 579

Cukrinio diabeto priežastys ir jų gydymo galimybės

birželio 8, 2010
Doc. Algimantas Šimkus

         Sergantiesiems cukriniu diabetu reikia žinoti šios ligos priežastis. Jas pravartu žinoti dėl  to,  kad:

1) reikia vengti situacijų, sukėlusių šią ligą, nes jos gali sąlygoti tolesnį cukrinio diabeto progresavimą;

2) neseniai susirgusiems šia liga ryžtingai  šalinant  jos  priežastis,  galima    karto  labai  sutramdyti diabetą, gauti  visišką ar dalinę jo remisiją (pagerėjimą);

3) seniau sergantiems, veikiant ligos priežastis, galima  gauti  cukrinio  diabeto  remisiją  (pagerėjimą, cukraus kiekį kraujyje mažinančių vaistų  dozių  sumažėjimą);  taip  galima  išvengti  ir  perėjimo  nuo geriamųjų preparatų prie insulino;

4) reikia žinoti, kokių profilaktinių priemonių reikia  imtis  sergančiųjų  cukriniu  diabetu  giminaičiams, kad jie nesusirgtų šia liga.

Nei  viena  liga   neišsivysto   be   priežasčių   ir  nei  vienas  žmogus nesusirgo  cukriniu  diabetu būdamas visiškai sveikas. Būklė, buvusi prieš susergant diabetu vadinasi prediabetas. Šiuo prediabeto laikotarpiu  žmogus sirgo  kokiom  tai  kitom  ligom  arba  buvo  susidariusios  kokios tai    žmogų veikiančios  aplinkybės.   Ligos   priežastys  dažniausiai   vadinamos    etiologiniais   (priežastiniais)  faktoriais  arba  veiksniais.

Cukrinis  diabetas,  kaip  ir  beveik  visos  kitos   ligos,   yra  polietiologinė liga, tai yra, išsivysto dėl kelių priežasčių derinio. Čia pat pažymėtina, kad kasos   salelių,  gaminančių  insuliną,  veiklą  reguliuoja  tarpinių  smegenų  dalis,   vadinamasis    pogumburis.   Todėl,  aptariant  cukrinio  diabeto  priežastis,  reiktų  kalbėti  apie  pogumburio-kasos salelių  sistemą.  Jos  pažeidimas ir sąlygoja cukrinio diabeto išsivystymą.

Pateikiame žinomų cukrinio diabeto etiologinių faktorių sąrašą.

1. Paveldėjimas.

2. Vyresnis amžius.

3. Ūminės bakterinės ir virusinės ligos: angina, sinusitas, rožė, skarlatina, plaučių  uždegimas,  gripas, virusinis hepatitas,  vėjaraupiai,  bakteriniai  ir  virusiniai  enteritai  (plonųjų  žarnų  uždegimai)  ir  kt. Infekcijai patekus į smegenų pogumburį ar kasos saleles, juose gali  atsirasti  uždegiminis  procesas  ir dėl to – cukrinis diabetas.

4. Lėtinis tonzilitas (lėtinė angina), parodontitas (parodontozė) ir sinusitas. Patogenezė tokia pati.

5. Tuberkuliozė. Patogenezė tokia pati.

6. Reumatas. Reumatui pažeidus pogumburį ar kasos saleles, gali atsirasti cukrinis diabetas.

7. Psichinės traumos. Dėl stresinės (įtempimo) būklės gali atsirasti cukrinis diabetas.

8. Fizinės galvos smegenų traumos. Trauma arba po jos išsivystantis uždegiminis procesas gali  apimti pogumburį. Dėl to gali atsirasti cukrinis diabetas.

9. Galvos smegenų infekcinės-uždegiminės ligos. Jei  jos  paliečia  pogumburį,  gali  atsirasti  cukrinis diabetas.

10. Nėštumas. Nėštumo metu labai padidėja antinksčių žievės hormonų - gliukokortikoidų ir  kai  kurių kitų hormonų, didinančių gliukozės (cukraus)  kiekį  kraujyje,  gamyba.  Dėl  to  gali  atsirasti  cukrinis diabetas.

11. Nutukimas.  Nutukimas  atsiranda  dėl  pogumburio  pažeidimo.  Dėl  tos  pačios   priežasties   gali atsirasti ir cukrinis diabetas.

12. Podagra.

13. Lėtinis alkoholizmas. Pažeidžiamos smegenys,  kartu  pogumburis,  ir  kasa,  dėl  ko  gali  atsirasti cukrinis diabetas.

14. Lėtiniai ir ūminiai pankreatitai (kasos uždegimai) bei kitos kasos  ligos.  Dėl  kasos  pažeidimo  gali atsirasti cukrinis diabetas.

15. Kasos, skrandžio, kepenų, inkstų, krūties, gimdos ar kitų organų vėžys. Todėl cukrinis diabetas priskiriamas prie taip vadinamų paraneoplastinių, tai yra, vėžį lydinčių ligų. Kiekvienas naujai susirgęs cukriniu diabetu ligonis turi būti atidžiai apžiūrėtas ir ištirtas, ar neserga minėtų organų vėžiu.

        Matome, kad daugelis cukrinio diabeto etiologinių faktorių (3, 4, 5, 6, 10, 15) yra infekcijosarba su jomis susiję uždegiminiai procesai.  Todėl,  gydydami  jas,  galime  priversti  didesniu  ar  mažesniu laipsniu atsitraukti cukrinį diabetą.

Norint gauti cukrinio diabeto remisiją, reikia žinoti, kokie gi buvo  etiologiniai  faktoriai  prediabeto laikotarpiu. Atrinkti etiologinius faktorius iš mano pateikto sąrašo nėra sunku. Juk daugelis jų iš karto atkrinta. Pavyzdžiui, jei šeimoje nėra sirgusių cukriniu diabetu, atkrinta 1 faktorius; jei ligonis jaunas, atkrinta 2 faktorius; jei prieš susirgdamas cukriniu diabetu nesirgo ūminėmis bakterinėmis ir virusinėmis ligomis, atkrinta 3; jei nebuvo psichinių ir fizinių galvos smegenų traumų, atkrinta 9 ir 10 faktoriai; jei nėra nutukimo, podagros, alkoholizmo ir pankreatito (kasos uždegimo), atkrinta 12, 13, 14 ir 15 faktoriai ir panašiai. Dar būtina žinoti ligonio amžių, kiek laiko serga cukriniu diabetu ir kokius vartoja vaistus.  Kai kas stebisi, kad angina ir sinusitu serga daug kas, o 1 tipo diabetu – tik nedaugelis iš jų. Taip yra dėl to, kad cukrinio diabeto atsiradimą sąlygoja ne viena priežastis, o keletas. Be to, vieni žmonės intensyviai gydosi lėtinę anginą ir sinusitą, operaciniu būdu šalina tonziles, kiti to nedaro. Vieni patenka į nepalankias buities ir darbo sąlygas, kitų padėtis geresnė. Todėl ir susidaro skirtumai - vieni suserga diabetu, kiti - ne. Jei pacientas ūmine angina jau nebeserga daug metų, dėl visa ko reikėtų pasitikrinti. Gali būti likusi lėtinė angina, kuri sau tyliai pūliuoja ir kenkia toliau. Antra vertus, angina gali būti sukėlusi reumatą, kuris rusena toliau ir taip pat kenkia. Reumatas nustatomas išklausant širdį, taip pat atliekant paildomus tyrimus. Jį išduoda širdies dviburio vožtuvo pažeidimas.

          Kai kas teisingai nurodo prieštaringą kai kurių gydytojų požiūrį į operacinį lėtinės anginos gydymą, pašalinant tonziles.  Turiu daugybę straipsnių apie tai, kad lėtinė angina yra labai pavojinga ir dar užkrečiama liga. Ją sukeliančios bakterijos išplinta į:
1) gretimus ausų, nosies bei gerklės srities organus ir sukelia lėtinius faringitus (ryklės gleivinės uždegimus), otitus (ausų uždegimus), lėtinius rinitus (nosies gleivinės uždegimus), adenoidus ir adenoiditus (nosies polipus ir jų uždegimus), sinusitus (skruostų ir kaktos ančių uždegimus), laringitus (gerklų uždegimus);
2) smegenis, sukeldamos nutukimą, cukrinį diabetą, išverstakumą, difuzinį toksinį gūžį, smegenų uždegimą;
3) skydliaukės mazgus;
4) bronchitus ir plaučių uždegimus;
5) toliau nuo tonzilių esančius organus - širdį, sąnarius, inkstus, sukeldamos reumatą, reumatoidinį poliartritą, nefritus (inkstų uždegimus).

Visa tai patvirtina ir mano klinikinė praktika.

Aišku, jog būtų geriausia lėtinę anginą išgydyti vaistais. Visa bėda yra tai, kad vaistai negali prasiskverbti pro uždegimiškai pakitusį ir surandėjusį tonzilių audinį. Todėl, esant atkakliai pūliuojančioms ir nepasiduodančioms gydymui vaistais tonzilėms, vadinamajam dekompensuotam tonzilitui, tenka tonziles šalinti operaciniu būdu, kas duoda užtikrintą rezultatą. Todėl dabar JAV per metus padaroma 2,6 milijono tonzilių šalinimo operacijų. Žinomas Vilniaus ausų-nosies-gerklės ligų gydytojas V. Sakalinskas sako, kad jei tonzilės taip pakitusios, kad nebesugeba susidoroti su savo funkcijomis ir tampa infekcijos židiniu, jas reikia šalinti (Lietuvos sveikata, 2003, Nr. 23). Tokios taktikos anksčiau ir buvo laikomąsi Lietuvoje, ir buvo geri rezultatai. Dabar, kuomet Lietuvos sveikatos apsaugos sistemoje įsigalėjo tam tikras sąmyšis, atsirado ir kitokių, deja, žalingų nuomonių. Jos neabejotinai veda prie žmonių ligotumo ir mirtingumo padidėjimo. Ypač svarbu sunaikinti lėtinę anginą sergant diabetu arba jam gresiant.

1922 m. sausio 10 d. I tipo diabetas buvo mirtina liga. Tų pat metų kitą dieną - sausio 11 d. 14 metų vaikinui Leonardui Tompsonui, sirgusiam cukriniu diabetu, buvo sušvirkštas ką tik atrastas ir pagamintas insulinas ir nuo tos dienos cukrinis diabetas jau nebėra mirtina liga. Kolkas, šiandien, cukrinis diabetas dar yra nepagydoma liga, o kaip bus rytoj, mes nežinome. Pasaulis deda didžiules pastangas kovoje su šia liga ir pesimizmui neturi būti vietos.

Kolkas šiandien dar tenka kalbėti apie ligos remisijas. Jas reikia dažniau ir pilniau pasiekti bei pailginti. Cukrinio diabeto remisijos mano aprašytos 1994 m. laikraščio "Medikų žinios" (dabar jis leidžiamas pavadinimu "Lietuvos sveikata") 30 numeryje. Remisijos skirstomos į savaimines ir sukeliamas vaistais. Savaiminės gaunamos anksti ir intensyviai pradėjus 1 tipo diabetą gydyti insulinu. Nusilpusios kasos salelės pailsi, atsigauna ir vėl pradeda pačios gaminti insuliną. Tuomet insulino arba visiškai nebereikia švirkšti (visiškos remisijos) arba jo dozė sumažėja 20 ar daugiau vienetų (dalinės remisijos). Deja, savaiminės remisijos yra trumpalaikės. Vaistais sukeliamos remisijos yra ilgesnės. Seniau jos buvo gaunamos gydant diabetą vien prieštuberkulioziniais vaistais. Dabar šiam tikslui vartojame ir kitus vaistus. Tiek vienų, tiek kitų remisijų atvejais galima nutraukti  insulino  iki  60  VV.

Galima abejoti dėl remisijos gavimo tikslingumo, tačiau jei tokią  pačią  diabeto  kompensaciją  galima palaikyti su 30 VV insulino, kaip  ir  su  50  VV,  tai  kiekvienas  ligonis  pasirinks  30  VV.  Be  to,  kuo mažesnė insulino dozė, tuo mažesnis hipoglikemijos pavojus. Ir dar, nedidelę insulino dozę 2 tipo diabeto atvejais lengvai galima pakeisti geriamaisiais vaistais. Remisijos gali būti ir ilgalaikės, ypač 2 tipo diabeto atvejais. Jos gali trukti metais. Sunkiau su 1 tipo diabetu. Pabrėžiu, kad remisijos gaunamos nekeičiant mitybos bei režimo, t.y. ne badaujant ir ne fiziniu krūviu, o tinkamai parinktais vaistais ir tinkamomis jų dozėmis. Diabetą galima nugalėti tiktai tobulinant remisijų gavimo metodiką ir prailginant jų trukmę.

          Visos remisijos, kaip savaiminės, taip ir sukeliamos vaistų, siejamos su dar išlikusia kasos salelių funkcija. Jei pacientas insuliną vartoja labai seniai, tai reikia manyti, kad kasos funkcija greičiausiai yra nusilpusi. Tokiais atvejais belieka tiktai manipuliacijos insulino preparatais ir bendrai organizmą stiprinančiomis priemonėmis.

          Nutukimas, ypač jei jis didesnio laipsnio, arba jei jis yra kartu su cukriniu diabetu ar hipertenzija, yra tarpinių smegenų dalies - pogumburio ventromedialinių branduolių pažeidimo rezultatas. Šie branduoliai yra du, išsidėstę po vieną abiejose pusėse greta III smegenų skilvelio. Jame cirkuliuoja smegenų skystis. Infekcija, patekusi iš tonzilių, sinusito ar kitų galvos infekcijos židinių į smegenų skystį, gali prasiskverbti į ventromedialinius branduolius ir sukelti nutukimą. Nutukimas išsivysto dėl padidėjusio apetito, o svarbiausia dėl padidėjusio maisto medžiagų įsisavinimo. Tokiu būdu, nutukimas dažniausiai yra organinės kilmės liga, o ne ligonio persivalgymo pasekmė. Todėl nerimta yra daryti priekaištus ligoniams dėl persivalgymo bei viršsvorio ar nutukimo. Reikia tiktai parekomenduoti ligoniams, kad jie stengtųsi nevalgyti aliejaus, sviesto, lašinių ir kitų riebalų, taip padėdami gydyti ligą.

          Fizinis krūvis čia turi tik antraeilę reikšmę. Rezistentiškumą insulinui sukelia keletas faktorių. Pagrindinis iš jų - padidėjusi pogumburio hormono - kortikoliberino (seniau buvo vadinamas AKTH-rilizing hormonu) gamyba ir sekrecija. Šis hormonas veikia į žemiau pogumburio esantį hipofizį ir skatina jo priekinės dalies hormono - kortikotropino (seniau vadinto AKTH) gamybą ir sekreciją. Pastarasis veikia į virš inkstų esančias liaukas - antinksčius, skatindamas pagrindinio jų hormono, priklausančio gliukokortikoidų grupei - kortizolio gamybą ir sekreciją. Kortizolis, kaip ir jo vaistinis preparatas - hidrokortizonas, didina rezistentiškumą insulinui, cukraus kiekį kraujyje, kraujospūdį, kūno svorį ir riebalų kiekį kraujyje. Kitaip sakant, kortizolio sukeliami reiškiniai ir 2 tipo cukrinio diabeto požymiai yra beveik tokie patys. Todėl dabar pradėti diabeto gydymui vartoti priešingai kortizoliui ir kitiems gliukokortikoidams veikiantys preparatai - antigliukokortikoidai. Tai preparatai, blokuojantys pagrindinių antinksčių žievės hormonų - gliukokortikoidų gamybą ir sekreciją. Yra duomenų, kad jie blokuoja ir pogumburio hormono - kortikoliberino bei hipofizio hormono - kortikotropino gamybą ir sekreciją. O kortikoliberinas ir kortikotropinas stimuliuoja gliukokortikoidų gamybą bei sekreciją. Antigliukokortikoidai neutralizuoja gliukokortikoidų sukeliamus pašalinius reiškinius, pavyzdžiui, psichozes. Jie gali priversti trauktis ir kai kuriuos cukrinio diabeto požymius - nutukimą, hiperglikemiją, hipertenziją ir kt. Šiuo metu internete apie antigliukokortikoidus yra keli tūkstančiai straipsnių. Dažniausiai minimi internete antigliukokortikoidai yra aminogliutetimidas, metiraponas, ketokonazolis, progestinai ir kt. Bandoma jais gydyti psichozes, cukrinį diabetą ir kai kurias kitas ligas. Tai dvelkia dideliu perversmu medicinoje.

 

© 2013 Terapija.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios Statybos