LT
EN
Doc. Algimanto Šimkaus vidaus ir endokrininių ligų klinika „Therapia scientifica“
Apie centrą
Paslaugos
Gydytojai
Straipsniai
Draugai
ES Parama
Kontaktai
(8 37) 311 579

Ko verkė Nijolė Misiūnienė

liepos 18, 2010
Doc. Algimantas Šimkus

Faktiškai mano bendradarbė tada dar buvo ne Misiūnienė ir ne dabar gerai žinoma profesorė, o tik prieš porą metų pradėjusi gydytojos darbą jauna Kauno klinikų terapeutė Nijolė Valiušaitytė.

Tai buvo prieš daug metų, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje. Vėlyvą rudens vakarą budėjau Kauno klinikų hospitalinės terapijos skyriuje. Buvau tik neseniai baigęs Kauno medicinos institutą. Budėjau drauge su konsultantu – hospitalinės terapijos katedros asistentu, patyrusiu gydytoju Antanu Nikšu. Atsirėmusi į pravirų gydytojų kabineto durų staktą, labai graudžiai verkė palatos gydytoja Nijolė Valiušaitytė. Ji gydė jauną vaikiną, sirgusį reumatu. Pagal tuo metu daugelio Lietuvos ir kitų šalių klinikose priimtą metodiką reumatas buvo gydomas didelėmis salicilo rūgšties preparatų dozėmis. Prof. Z. Januškevičiaus vadovaujamoje hospitalinės terapijos katedroje ir klinikoje būdavo skiriamas aspirinas po 1 gramą 4 kartus per dieną. Pagal šią metodiką Nijolė ir gydė savo ligonį. Tuomet dar nebuvo žinoma, kad aspirinas, ypač tokios didelės jo dozės, sukelia skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opas ir kraujavimus iš jų, galinčius pasibaigti ligonio mirtimi. Tos dienos popietę Nijolės ligoniui netikėtai prasidėjo smarkus kraujavimas, matyti, iš atsiradusios nuo aspirino dvylikapirštės žarnos opos. Jis nevėmė, bet viduriavo apvirškintu juodu krauju. Gulėjo išblyškęs kaip popierius, atšalęs, veidas buvo pasidengęs smulkiais šalto prakaito lašeliais, pulsas buvo dažnas ir vos pračiuopiamas, kraujospūdis 50/0. Siekiant sustabdyti kraujavimą, ant pilvo buvo laikoma pūslė su ledais, į raumenis švirkščiamas vikazolis ir želatina, į veną – kalcio chloridas,  40% gliukozė ir vitaminas C. Kraujo perpylimas nedavė rezultato. Kraujospūdis nekilo nuo jį didinančių vaistų. Chirurginės operacijos ligonis neišlaikytų. Kitų gydymo priemonių tuomet nebuvo. Nijolė tebeverkė. Mes su A. Nikšu nežinojome ką daryti. Tuomet jam pasiūliau paskambinti katedros ir klinikos vadovui instituto rektoriui Z. Januškevičiui į namus. A. Nikšas delsė. Matyti, jis bijojo vėlų vakarą trukdyti šį nepaprastai užimtą, be galo griežtą, aikštingą ir sunkiai prognozuojamą žmogų. Ryžausi skambinti aš, nes buvau matęs, kaip jis viską padarydavo ligonio labui. Paaiškinau susidariusią situaciją ir pasakiau, kad nepaprastai verkia daktarė Valiušaitytė, o mes su daktaru Nikšu nežinome ką daugiau daryti. Z. Januškevičius pasakė: „Abu su Nikšu tuojau atvykite pas mane“. Paskambinau į skubios pagalbos skyrių. Už kelių minučių prie klinikų vestibiulio privažiavo klinikų skubios pagalbos ZIM‘as. Mes lėkėme didžiuliu greičiu per jau snaudžiantį Kauną į Tulpių gatvę. Z. Januškevičius mus nusivedė į antrąjį savo namo aukštą, kur buvo jo biblioteka. Liepė sėstis prie stalo, ištraukė iš spintos savo turimas amerikietiškas vidaus ligų knygas, kurių niekas tuomet neturėjo, o jei kas ir turėjo, tai negalėjo jomis naudotis, nes būtų laikomas keliaklupsčiaujančiu prieš Ameriką. Jis sakė: „Vyrai, skubiai ieškokim šiose knygose kraujuojančių opų gydymo metodikų, gal ką nors rasime.“ Ieškojome visi trys. Nesitikėjau, kad ką nors rastume. O vis dėlto radome. Atrodo, kad tai buvo smulkmenos, bet ne visai. Radome, kad tokiu atveju, esant ypač žemam kraujospūdžiui ir negalint jo pakelti, svarbiausia yra užtikrinti ne tiek viso kūno, kiek galvos smegenų kraujotaką. Tam tikslui reikia pakelti lovos kojūgalį. Tai sumažintų ir kraujo stazę skrandžio ir dvylikapirštės žarnos zonoje, o tuo pačiu ir kraujavimo galimybę. Antra, ledai tai dedami ant pilvo, bet palata būtinai turi būti šilta. Turbūt dėl to, kad išsiplėstų periferinės kraujagyslės ir taip pat sumažėtų kraujo stazė pilvo organų srityje. Ir trečia – siekiant sumažinti deguonies pareikalavimą, reikia švirkšti narkotikus. Turbūt tai sušvelnintų stresinę situaciją, pašalintų ligonio įtampą ir leistų ligoniui bent pasnausti. Z. Januškevičius liepė tuojau šias papildomas priemones realizuoti. Parlėkėme atgal į kliniką. Pakėlėme lovos kojūgalį, palatoje pastatėme elektrinį šildytuvą, sušvirkštėme promedolio. Ligonis aprimo, prisnūdo, kraujavimas ėmė silpnėti, kraujospūdis stabilizavosi, o paryčiui ėmė kilti. N. Valiušaitytė nustojo verkti. Taip buvo išgelbėtas šis jaunas vaikinas.

Per visą savo vėlesnį 47 m. gydytojo darbą aš nemačiau, kad gydytoja ar gydytojas taip būtų verkę dėl savo ligonio. O kartais gaila. Tai rodo didelį gydytojo nuoširdumą.

 

© 2013 Terapija.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios Statybos