LT
EN
Doc. Algimanto Šimkaus vidaus ir endokrininių ligų klinika „Therapia scientifica“
Apie centrą
Paslaugos
Gydytojai
Straipsniai
Draugai
ES Parama
Kontaktai
(8 37) 311 579

Atkaklumas

gruodžio 3, 2010
Doc. Algimantas Šimkus

 Aldona Lukoševičiūtė, žinoma kardiologė, hab. med. m.  daktarė, neseniai atšventė savo garbingą jubiliejų. Ta proga būtina prisiminti jos didelį indėlį į mūsų šalies ir pasaulinės kardiologijos vystymąsi.

 1954 m. ji su pagyrimu baigė Kauno medicinos institutą (KMI). Subordinatūrą praėjo KMI hospitalinės terapijos katedros klinikinėje bazėje - Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės (RKKL) hospitalinės terapijos skyriuje. Šio skyriaus vedėju buvo gyd. G. Vitenšteinas (vėliau - profesorius). Dar būdama subordinatore įsisavino elektrokardiogramos rašymą sudėtingu filminiu Siemens firmos elektrokardiografu. Atvykus į RKKL SSRS Sveikatos apsaugos ministrui jai buvo liepta pademonstruoti, kaip mūsų subordinatoriai moka registruoti elektrokardiogramą. Baigusi subordinatūrą buvo paskirta dirbti į Alytaus tuberkuliozinę ligoninę. G. Vitenšteino iniciatyva, raštu tarpininkaujant KMI rektoriui ir hospitalinės terapijos katedros vedėjui prof.                       Z. Januškevičiui bei Lietuvos Sveikatos apsaugos ministro pavaduotojui P. Lazutkai, išimties tvarka, pagal paskyrimą padirbus vos kelis mėnesius, jai buvo leista įstoti į KMI hospitalinės terapijos katedros klinikinę ordinatūrą. Dar jos nebaigusi 1956 m. jau buvo paskirta RKKL hospitalinės terapijos skyriaus vedėja, o 1958 m., iš šio skyriaus dalies formuojant kardiologijos skyrių, tapo pastarojo vedėja.

 Pradėjo domėtis širdies ritmo sutrikimais ir jų medikamentiniu gydymu, o 1962 m. - išorinės (transtorakalinės) elektrinės širdies defibriliacijos galimybėmis širdies ritmo sutrikimams - prieširdžių bei skilvelių virpėjimui elektros srovės impulsu per krūtinės ląstą nutraukti. Ši procedūra dažnai populiariai vadinama elektros šoku, kitose šalyse - kardioversija.

 1947 m. JAV Klivlendo universiteto ligoninės krūtinės ląstos chirurgas C. S. Beck operavo širdį 14 m. berniukui. Operacijos metu jam išsivystė skilvelių virpėjimas ir klinikinė mirtis. Chirurgas savo gamybos vidiniu defibriliatoriumi atliko širdies defibriliaciją, nutraukė skilvelių virpėjimą ir išgelbėjo ligonio gyvybę. Tai buvo pirmasis pasaulyje sėkmingas defibriliacijos atvejis, paskatinęs tolesnį jos vystymąsi. Vidinė defibriliacija gali būti atliekama tik širdies operacijų metu, kuomet galimas tiesioginis defibriliatoriaus kontaktas su virpančia širdimi. Daug svarbiau buvo suorganizuoti išorinę, transtorakalinę elektrinę širdies defibriliaciją, paveikiant širdį per krūtinės ląstą, neatveriant jos. 1950 m. JAV mokslininkas W.B. Kouwenhoven su kolegomis  pagamino pirmąjį portatyvųjį išorinį defibriliatorių. Taip pat amerikiečiai J. Hopps ir W. Bigelow 1954 m. pirmą kartą skilvelių virpėjimo atvejais sėkmingai atliko išorinę defibriliaciją kūdikiui, o 1956 m. P. Zoll -  suaugusiam žmogui. Vėlesnių tyrimų metu buvo nustatyta, kad transtorakalinė defibriliacija arba kardioversija taip pat veiksminga šalinant ir kitas aritmijas, ne tik skilvelių virpėjimą, bet ir prieširdžių virpėjimą bei plazdėjimą, prieširdines bei skilvelines paroksizmines tachikardijas. 1962 m. lietuvių kilmės amerikiečių kardiologas B. Lown su kolegomis JAV įdiegė transtorakalinę elektrinę širdies defibriliaciją į klinikinę praktiką.

 Chirurgas A. Smailys (vėliau - profesorius) grįžo iš Maskvos, ten baigęs aspirantūrą. Iš jo A. Lukoševičiūtė sužinojo, kad rusų mokslininkas patofiziologas N.L. Gurvičius, dirbantis V.A. Negovskio vadovaujamoje organizmo atgaivininimo laboratorijoje, defibriliatorių labai patobulino ir skirtingai nuo amerikiečių jame panaudojo ne kintamąją, o pastovią, impulsinę elektros srovę. Šį defibriliatorių jis sėkmingai naudojo eksperimentuose su šunimis.

 Be to, netrukus prof. A. Smailys tokį aparatą aptiko kažkokiu tai būdu atsiradusį Marijampolės ligoninėje. A.  Lukoševičiūtei pavyko šį aparatą gauti. 1963 m. pavasarį, staiga įvykus širdies skilvelių virpėjimui ligonei gyd. Z.D., besigydančiai RKKL kardiologijos skyriuje, A. Lukoševičiūtė gautuoju aparatu sėkmingai pašalino šį mirtiną širdies ritmo sutrikimą ir atgaivino ligonę palatoje jos lovoje. Tai buvo pirmas sėkmingas išorinės (transtorakalinės) širdies defibriliacijos atvejis Lietuvoje. SSRS Medicinos Mokslų Akademijos akademikas  V.A. Negovskis Maskvoje ėmėsi kurti filmą apie sėkmingus žmonių atgaivinimus. Prof. A. Smailiui pasiūlius, A. Lukoševičiūtė nuvyko į Maskvą, į V.A. Negovskio vadovaujamą organizmo atgaivinimo laboratoriją su dviem RKKL atgaivintais ligoniais, kurie buvo nufilmuoti. Čia ji susipažino su šioje laboratorijoje dirbusiu N.L. Gurvičiumi ir kitais darbuotojais ir sužinojo, kad pastovios elektros srovės defibriliatorius, pagamintas Maskvoje, yra pranašesnis, nei pasaulyje tuo metu naudojamas kintamos elektros srovės defibriliatorius ir kad juo galima nutraukti ir nemirtinus širdies ritmo sutrikimus - pavyzdžiui, prieširdžių virpėjimą. N.L. Gurvičiaus padrąsinta, grįžusi iš Maskvos, nesant katedros vedėjo prof. Z. Januškevičiaus, sutikus jį pavadavusiam G. Vitenšteinui, 1963 m. rudenį A. Lukoševičiūtė pradėjo labai sėkmingai taikyti elektrinę defibriliaciją prieširdžių virpėjimui  šalinti. Tuo metu į Kauno klinikas atlikti  pirmosioms įgimtų širdies ydų korekcijoms iš Maskvos  buvo atvykęs žinomas rusų kardiochirurgas G.M. Solovjovas. Pamatęs A. Lukoševičiūtės atliekamas prieširdžių defibriliacijos procedūras, jas įvertino labai entuziastingai.

 Apie tokią A. Lukoševičiūtės veiklą prof. Z. Januškevičius sužinojo grįžęs iš mokslinės ekskursijos po Sibirą. Kadangi tai buvo padaryta be jo žinios ir pritarimo, prof. Z. Januškevičius labai įsižeidė ir nutarė atleisti A. Lukoševičiūtę iš darbo. Buvo sušauktas specialus KMI hospitalinės terapijos katedros ir RKKL kardiologijos bei hospitalinės terapijos skyrių posėdis, kuriam pirmininkavo prof. Z. Januškevičiaus dešinioji ranka - doc. A. Baubinienė (vėliau - profesorė), šiaip labai gera moteris, bet dažnai aklai vykdžiusi jo valią. Dar prieš posėdį visiems dalyviams buvo nurodyta kategoriškai pasisakyti už tai, kad A. Lukoševičiūtė būtų pašalinta iš kardiologijos skyriaus vedėjos ir net šio skyriaus gydytojos pareigų. Visi taip ir padarė, nes priešingu atveju būtų tekę išeiti iš darbo.

 1964 m. A. Lukoševičiūtė buvo atleista iš kardiologijos skyriaus vedėjos ir gydytojos pareigų bei perkelta dirbti į RKKL ligonių priėmimo skyrių. Kardiologijos skyriaus vedėja buvo paskirta doc. A. Baubinienė. A. Lukoševičiūtės atliktus defibriliacijos atvejus buvo pavesta pasisavinti ir apibendrinti katedros asistentui P. Šnipui (vėliau - profesoriui) jo ruošiamoje daktaro disertacijoje, ką jis ir padarė. Prof. Z. Januškevičius ir P. Šnipas savo vardu pristatė šią medžiagą Visasąjunginės mokslinės kardiologų draugijos plenumui, skirtam širdies ritmo sutrikimams nagrinėti, vykusiam 1964 m. gruodžio mėn. 17-19 d. Leningrade. A. Lukoševičiūtė taip pat norėjo vykti į šį plenumą. Tuomet jau būdama ligonių priėmimo skyriaus gydytoja buvo Kauno klinikų priklausomybėje ir prašėsi jų vyr. gydytojo išleisti ją kelioms dienoms atostogų vykti į plenumą, bet nebuvo išleista. Jos medžiagą plenume pristatė prof. Z. Januškevičius ir P. Šnipas. 

 Dėl sudarytos jai nepakantumo atmosferos, jos medžiagos pasisavinimo ir negalėjimo toliau dirbti 1966 m. A. Lukoševičiūtė persikėlė dirbti į Vilnių, į Vilniaus m. 3 klinikinę ligoninę, į jos  kardiochirurgijos skyrių, vadovaujamą prof. A. Marcinkevičiaus. Čia ją draugiškai priėmė į savo būrį jaunieji kardiochirurgai V. Sirvydis, G. Uždavinys ir kiti bendradarbiai. Ten dirbant, ligoniui O. iš Pasvalio, gulinčiam ligoninėje, įvyko miokardo infarktas ir išsivystė klinikinė mirtis dėl skilvelių virpėjimo. A. Lukoševičiūtė šį ritmo sutrikimą nutraukė transtorakaline elektrine širdies defibriliacija. Tačiau skilvelių virpėjimas ir klinikinė mirtis šiam ligoniui 5 val. laikotarpyje pasikartojo dar 32 kartus. Ir visais atvejais A. Lukoševičiūtė jį atgaivino širdies defibriliacija. Tai buvo sensacija ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje medicinoje. Apie tai rašė įvairių pasaulio dienraščių atstovai. Po šio įvykio 1967 m. prof. Z. Januškevičius per prof. A. Baubinienę pasiūlė                      A. Lukoševičiūtei grįžti į KMI. Prieš tai Z. Januškevičiaus reikalavimu  A. Lukoševičiūtė turėjo parašyti pasižadėjimą, kad ji neturės pretenzijų į jo publikuotus mokslinius straipsnius, kurį jis įsidėjo į asmeninį seifą rektoriaus kabinete. Kodėl jis pareikalavo to pasižadėjimo? Pasirodo, jog ją atleidus iš kardiologijos skyriaus vedėjos pareigų, jis kartu su P. Šnipu apie elektros impulsu nutrauktą prieširdžių virpėjimą ir toliau spausdino straipsnius ir tezes bei skaitė pranešimus įvairiose SSRS konferencijose, tapo bendraautoriumi visasąjunginių metodinių nurodymų defibriliacijos klausimu, nors pats nebuvo nei karto jos atlikęs.   

 1964 m. A,. Lukoševičiūtė apgynė med. m. kandidatės (dabar daktarės) disertaciją „Poūmio sepsinio endokardito klinikos ypatumai ir gydymo antibiotikais rezultatai RKKL duomenimis"

 1967-71 m. A. Lukoševičiūtė dirbo moksline bendradarbe Širdies ir kraujagyslių mokslinio tyrimo institute prie Kauno   medicinos instituto. 1968 m. apsigynė med. m. d-ro  (dabar - hab. dr.) disertaciją „Širdies ritmo sutrikimų gydymas elektros impulsine srove". 1971-5 m. dirbo docente hospitalinės terapijos katedroje, o visuomeniniais pagrindais - RKKL pirmojo reanimacijos skyriaus vadove. 1975 m. Kauno medicinos institute buvo įkurta pirmoji Lietuvoje anesteziologijos ir reanimatologijos katedra. 1975 - 1995 m. dirbo jos vadove. 1978 m. jai buvo suteiktas profesorės vardas. Nuo 1995 m. iki išėjimo į pensiją   2001 m. - dirbo intensyviosios terapijos klinikos profesore.  

 Tokiu būdu, prof. A. Lukoševičiūtė viena iš pirmųjų pasaulyje, po JAV gydytojų, pradėjo mirtinus (širdies skilvelių virpėjimą) bei nemirtinus (prieširdžių virpėjimą ir plazdėjimą bei paroksizminę tachikardiją) širdies ritmo sutrikimus gydyti pastovios elektros srovės impulsais per krūtinės ląstą - atlikinėti elektrinę širdies defibriliaciją klinikoje. Už šio metodo įdiegimą klinikoje 1970 m. ji (kartu su prof. A. Smailiu ir kt. SSRS mokslininkais) buvo apdovanota SSRS valstybine premija.

 1977 m., lankydamasis KMI hospitalinės terapijos katedroje, JAV  elektrinės širdies defibriliacijos pradininkas B. Lown padovanojo A. Lukoševičiūtei savo įrištą mokslinių darbų rinkinį „Cardioversion" su tokia dedikacija: „To Dr. Lukoshevichiute, a pioneer in cardioversion in the USSR and Lithuania. With affection - Bernard Lown, June 1977".

 1979 m. A. Lukoševičiūtei suteiktas Lietuvos nusipelniusios mokslo veikėjos vardas. Vėliau viena bei su bendradarbiais įdiegė širdies ligų naujų diagnostikos ir gydymo metodų, paskelbė virš 400 mokslinių straipsnių, parašė knygas „Reanimatologija" (1979), „Širdies ritmo ir laidumo sutrikimai" (su bendraautoriais, rusų k., 1984), vadovėlį „Anesteziologija ir reanimatologija" (1984). Jos atkaklumas 2003 m. buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai" komandoro kryžiumi.

© 2013 Terapija.lt
Internetinių puslapių kūrimas Virtualios Statybos